vėžiavimas

vėžiãvimas sm. (1) NdŽ; Sut → vėžiauti: V[ėžių] gaudymas, arba vėžiavimas, Lietuvoje yra išlaikęs daug senovės. Vasaros metu v[ėžius] daugiausia graibo ranka po akmenimis, medžių šaknimis ir upelių bei ežerų pakrančių urvuose LEXXXIII489. Aš pasakysiu apie vėžiãvimą: vėžiaudavom ir apie rytą prieš saulės tekėjimą, pareinam, tai padedam tas terbas su vėžiais ir geni karves Kp. Vėžiavimas būdavo moterų žvejyba M.Katk. Vėžiavimu seniau daugiausia užsiimdavo piemenys ir pusberniai rš. Dabar pats vėžiãvimas (geriausias vėžiauti laikas) Ds.